Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Mikelinskas

Mikelinskas Jonas (1922 05 06 Žadeikėliuose, Pasvalio r.), prozininkas, publicistas, išplėtojęs lietuvių prozos psichologizmą. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2002). Iš Pasvalio gimnazijos paimtas darbams Vokietijoje (1942–1943), baigė prancūzų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete (1952), dirbo mokytoju mažuose miesteliuose, Švietimo ministerijoje inspektoriumi (1953–1962), Lietuvos rašytojų sąjungoje prozos konsultantu, o nuo XX a. 8-to dešimtmečio vertėsi kūrybiniu darbu.
Publikavo apsakymų rinkinius Senis po laikrodžiu (1960), Šiltos rankos (1962), Pažinai tu jį? (1963), Žiupsnis smėlio (1965), Paskutinė korta (1993), apsakymų ir miniatiūrų rinkinius Nepalaidotos dienos (1985), Žmogaus esmė (2001), apysakų knygas Lakštingala – pilkas paukštis (1969), Anonimas (1976), Laukinė obelis (1980), rinktines Rugpjūčio naktį (1971), Žiupsnis smėlio (1982). Išleido romanus Vandens nešėja (1964), O laikrodis eina (1966), Genys yra margas (1976), Už horizonto – laisvė (1978), Juodųjų eglių šalis (1988), Kur lygūs laukai ( I d. Duonos keliu, 1981, II d. – Vilties ir nevilties keliu, 1990), Nepagirtas tarp moterų (1993), Nors nešvietė laimėjimo viltis (1994), epistolinį politinį romaną Čia ir dabar (2006), parašė esė knygą Kelionė į Delfus (1994), Žmogus ir jo legenda (2002), Kada Kodėl taps Todėl? (2004), Kodėl yra taip, kaip yra (2006), Dinozauro ausyje (2009).
Pedagoginė patirtis lėmė jaunimo, mokyklos ir mokytojo temas Mikelinsko kūrybinio kelio pradžioje. To meto prozos normatyvai reikalavo aktyviai veikiančių personažų, o šio rašytojo prozos esmę sudarė tyli savistaba, egzistencijos vienatviškumo pajauta. Mąslus herojus padėjo formuotis lietuvių vidinio monologo romanui. Grakščios formos nedideli apsakymai išsiskyrė dėmesiu asmens autonomijai, kasdienybės tėkmei ir meninės detalės funkcionalumu. Kritiška apysaka „Trys dienos, trys naktys“ (paskelbta 1968 m.), sukomponuota kaip mokyklų inspektoriaus, vizituojančio chruščiovinio „atlydžio“ metų provinciją, užrašai, buvo ribinė Mikelinsko kūrybos kelyje. Rašytojas aukštų CK pareigūnų buvo apkaltintas tikrovės juodinimu (pirmą kartą sovietmečiu teigiamai pavaizduotas kunigas), atleistas iš jaunų rašytojų konsultanto darbo ir septynerius metus jo kūryba nepublikuojama. Rašytojas viešai neatgailavo, pasitraukė į atkampią tėvų sodybą ir parašė geriausius savo autoanalitinės pakraipos kūrinius – apysakas „Anonimas“, „Laukinė obelis“, romaną Genys yra margas. Juose jaučiama egzistencializmo filosofijos įtaka, gilinimasis į personažų pasąmonės, intuicijos, pojūčių, vaizdinių, įkyrių psichinių būsenų pasaulį. Mikelinskas vienas pirmųjų lietuvių rašytojų sėkmingai panaudojo psichoanalitinį sapnų aspektą, jo prozos subjektyvizmas sovietmečiu griovė unifikuoto, valdomo žmogaus sampratą, plėtė prozos galimybių ribas. Romanuose ir apysakose dominuoja intelektualus herojus, išgyvenantis stiprią vidinę koliziją, sprendžiantis moralinio apsisprendimo, laisvės ir būtinybės, kompromiso, garbės praradimo, savižudybės problemas. Savo principų gynimas ir moralinis patosas leidžia Mikelinską pavadinti „donkichotiška“ asmenybe, dažnai neįtikusia cenzūrai ar kitamaniams. Kritikos sulaukė memuarinio autentiškumo persmelktas romanas Už horizonto – laisvė, kuriame nuškicuoti Vokietijos Reicho darbo tarnybos vaizdai. Romanas Juodųjų eglių šalis pasirodė tik po 25 metų nuo parašymo, nes jame buvo atviriau traktuojamas pokario pasipriešinimas sovietinei okupacijai, kuriama baimės ir nerimo pritvinkusi atmosfera. Vėlesni rezistencinės tematikos bei kiti grožiniai kūriniai nebeturėjo tokio sugestyvumo. Storu dviejų dalių romanu Kur lygūs laukai ne itin vykusiai restauruojamas sovietmečiu populiarus epopėjos žanras – ekstensyvus ir pernelyg išsišakojęs. Čia vaizduojama kaimo ir miesto buitis, kelių šeimų gyvenimas XX a. pirmoje pusėje, kai keliskart žiauriai keitėsi ideologinis ir socialinis režimas. Mikelinskas pastaruoju dešimtmečiu reiškiasi kaip aistringas daug rašantis publicistas, nevengiąs polemiškų klausimų ir aiškios pozicijos. Jis parašė įžvalgių straipsnių apie „homo sovieticus“. Esė knyga Kada Kodėl taps Todėl? apie žydų vaidmenį Lietuvos istorijoje ir holokausto temą sužadino nemenkas visuomenės diskusijas. Smagioje autobiografinės eseistikos knygoje Dinozauro ausyje vaizdžiai nupieštas visas rašytojo kūrybinis kelias, neapeinant krizinių tarpsnių. Devyniasdešimties metų jubiliejų atšventęs rašytojas tebėra kūrybingas ir produktyvus.

Jūratė Sprindytė

Literatūra

Mikelinskas

Ar žinote, kad...